Insulino tyrimas

Insulinas yra nedidelis peptidas, gaminamas kasos Langerhanso salelių β ląstelėse. Pradinė forma proinsulinas jau kasos ląstelėse suskyla į insuliną ir C-peptidą. Insulino sekrecija priklauso nuo gliukozės koncentracijos kraujyje – didėjant gliukozės kiekiui insulino sekrecija skatinama, mažėjant – slopinama.

Insulino sekreciją skatina Ca2+ jonai, su maistu gauti baltymai, somatotropinis (žmogaus augimo) hormonas. Insulinas mažina gliukozės kiekį kraujyje.

Beveik į visas organizmo ląsteles gliukozės patekimas priklauso nuo insulino, išskyrus smegenų, eritrocitų, kai kurias kepenų ląsteles. Insulinas tai pat veikia gliukozės panaudojimą ląstelėse, stimuliuoja baltymų, RNR ir DNR sintezę, netiesiogiai skatina riebalų susidarymą iš angliavandenių.

Hiperinsulinizmas (padidėjęs insulino kiekis) dažniausiai išsivysto dėl β ląstelių naviko – insulinomos. Esant ilgai pakilusiam insulino kiekiui ir sumažėjusiai gliukozės koncentracijai, atsiranda nervų sistemos pažeidimo simptomų. Insulino kiekį kraujyje taip pat didina nėštumas, kepenų ligos (insulinas skaidomas kepenyse), akromegalija, nutukimas, II tipo cukrinio diabeto pradžia.

Normaliomis sąlygomis insulino kiekis organizme nuolat svyruoja – padidėja pavalgius ir mažėja badaujant.

Insulino stoka vystosi dėl nepakankamos insulino sintezės, pagreitėjus insulino skaidymui. Mažėjant insulino kraujyje, didėja gliukozės kiekis, vystosi I tipo diabetui būdinga klinika.