Magnis, Mg

Magnis (Mg) yra vienas svarbiausių ląstelės katijonų po kalio (ląstelėje yra 10 kartų daugiau Mg, nei už jos ribų). Mg aktyvuoja daugiau nei 300 fermentų – daugeliui gyvybiškai svarbių fermentų būtinas tam tikras magnio kiekis.

Rekomenduojama Mg koncentracija kraujo serume 0,7–1,05 mmol/l.

Hipermagnezija (per didelis Mg kiekis) pasitaiko retai, gali būti esant inkstų nepakankamumui. Hipermagnezija sustiprina hiperkalemijos poveikį širdžiai, sukelia širdies laidžiosios sistemos sutrikimus, nervinio impulso perdavimo sulėtėjimą, skausmo ir temperatūros jutimų susilpnėjimą. Jei Mg koncentracija didesnė nei 12,5 mmol/l gali sustoti širdis.

Hipomagnezija (Mg stoka) pasitaiko daug dažniau, ypač reanimacijoje esantiems ligoniams. Sveikame organizme Mg trūkumas pasireiškia retai. Hipomagnezija išsivysto:

• nepakankamai gaunant Mg su maistu, sutrikus jo absorbcijai žarnyne, vemiant, viduriuojant;
• ilgai gydant diuretikais , citotoksiniais, imunosupresiniais vaistais.

Esant hipomagnezijai sutrinka nervų ir raumenų funkcija, kuriai būdingas padidėjęs dirglumas, drebulys, traukuliai, raumenų silpnumas. Labai trūkstant Mg atsiranda kliedėjimas, traukuliai. Mg stoka gali sukelti komplikacijų sergant virškinamojo trakto ligomis, po chirurginių intervencijų, sergant cukriniu diabetu, vartojant diuretikus.

Laboratorinis magnio koncentracijos nustatymas serume ne visada tiksliai atspindi organizmo Mg atsargas, nes didžioji Mg dalis yra ląstelėse. Kraujyje yra apie 1 % organizmo Mg. Apie 30 % su maistu patekusio magnio absorbuojama iš virškinamojo trakto: apie 55–60 % šio kiekio pasiskirsto kauluose, likusi dalis minkštuose audiniuose, ypač griaučių raumenyse. Maždaug trečdalis šio kiekio surištas su serumo baltymais, kita dalis cirkuliuoja kaip laisvieji magnio jonai. Didžioji dalis Mg iš organizmo pasišalina su šlapimu.

Esant serume Mg normai, ląstelėse galima jo stoka. Mg tyrimas labai svarbus diagnozuojant širdies ir kraujagyslių ligas, ypač kai yra širdies aritmijos, pokyčiai elektrokardiogramoje. Šiuos simptomus gali lemti Mg stoka, kuri gali būti susijusi su Ca ir K trūkumu.

Fosforas, PHOS

88 % organizme esančio fosforo yra kauluose kalcio fosfato ir apatito pavidalu. Kita dalis pasiskirsčiusi audiniuose ir tarpląsteliniame skystyje.

Fosforas įeina į nukleotidų, fosfolipidų, ATF sudėtį. Kraujyje fosforas yra neorganinių fosfatų pavidalu ir organiniuose junginiuose esančioje fosforo rūgštyje. Fosforo koncentracija priklauso nuo rezorbcijos žarnyne, apykaitos kauluose ir išsiskyrimo per inkstus. Fosfatų kiekis glaudžiai susijęs su kalcio kiekiu (atitinkamai 6:10); fosforo kiekio padidėjimas iššaukia kalcio kiekio sumažėjimą. Šį mechanizmą veikia parathormonas (PTH ) ir vitaminas D.

Vitamino D perdozavimas, inkstų nepakankamumas, audinių griuvimas padidina fosforo kiekį kraujyje, o vitaminų D ir K, augimo hormono stoka, kalcio perteklius, nepakankama mityba, kvėpavimo takų infekcija – sumažina.

Fosforo sumažėja menstruacijų metu, vakare, žiemą, valgant. Didelis fosfatų kiekis karvės piene gali sulėtinti kalcio absorbciją žarnyne.
Fosforo tyrimas atliekamas iš veninio kraujo darbo dienomis, atsakymas pateikiamas po 1–2 dienų.

Kalcis, jonizuotas kalcis, Ca/Ca++

Kalcis (Ca) yra būtinas organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Kasdien į organizmą patenka apie 400 mg kalcio. Kalcio šaltinis – pienas ir jo produktai, mineralinis vanduo, riešutai, saulėgrąžos, brokoliai, grūdai, jautiena, sardinės. Daugiausiai kalcio turi fermentinis sūris.

Žmogaus organizme yra 1–1,5 kg kalcio. 99 % šio kiekio yra kauluose, kur jis sudaro hidroksiapatito kristalus – pagrindinį mineralinį griaučių komponentą. Tačiau kalcio dalis esanti kraujyje fiziologiniu požiūriu yra svarbesnė. Kalcis kraujyje būna trijų formų:

• laisvasis arba jonizuotas kalcis (Ca++), kuris sudaro 50 % viso kalcio kiekio (tai fiziologiškai aktyvi Ca forma);
• apie 5 % viso kalcio kiekio yra susijungęs su įvairiais anijonais – fosfatais, citratais;
• apie 45 % viso kalcio kiekio susijungęs su kraujo plazmos baltymais, daugiausia - su albuminu.

Kalcio apykaitą organizme (įsiurbimą žarnyne, metabolizmą kauluose, išskyrimą inkstuose) reguliuoja hormonai: parathormonas (PTH), kalcitoninas, aktyvi vitamino D hormoninė forma – kalcitriolis. Šių hormonų pusiausvyra palaiko pastovią kalcio koncentraciją kraujyje.

Sveiko suaugusio žmogaus Ca norma kraujyje yra 2,09–2,54 mmol/l.

Atliekant Ca tyrimą matuojamas bendrasis kalcio kiekis - sujungtasis ir laisvasis (jonizuotas) kartu. Kadangi didžioji dalis Ca susijungusi su albuminu, albumino koncentracijos svyravimai keičia ir bendrojo kalcio koncentraciją. Ca gali padidėti dėl organizmo dehidratacijos.

Šiais atvejais gavus padidintą bendrojo Ca koncentraciją reikia matuoti jonizuoto kalcio koncentraciją, jei ji normali – hiperkalcemijos nėra. Pastovią jonizuoto kalcio frakciją palaiko parathormonas (PTH). Jei jonizuoto kalcio koncentracija padidėjusi, reikia matuoti PTH koncentraciją.

Tikrąją hiperkalcemiją dažniausia sukelia hiperparatirozė (paratiroidinių liaukų hiperfunkcija, kai padidėja PTH sekrecija) arba piktybiniai navikai. Rečiau hiperkalcemija pasitaiko dėl vitamino D perdozavimo, gydant Ca preparatais ir tiazidų grupės diuretikais, dėl inkstų ligos, skydliaukės hiperfunkcijos.

Kliniškai hiperkalcemija pasireiškia dirglumo padidėjimu, letargija, depresija, pilvo skausmais, pykinimu, vėmimu, vidurių užkietėjimu, širdies aritmija, inkstų veiklos sutrikimu, dėl kurio padidėja išskiriamo šlapimo kiekis, kankina troškulys, formuojasi inkstų akmenys.

Kalcio stoka maiste retai sutrikdo medžiagų apykaitą. Ji dažniausiai sutrinka dėl įvairių ligų. Kalcio absorbciją žarnyne sulėtina didelis fosfatų, oksolatų kiekis maiste, vitamino D3 perteklius (ilgai vartojant vitamino D3 kaip maisto papildą).

Hipokalcemiją (sumažėjusi Ca koncentracija) gali sukelti patologinės būklės: hipoparatirozė (paratiroidinės liaukos sekretuoja per mažai PTH po operacijų kaklo srityje ar dėl magnio stokos); vitamino D3 stoka, dėl ko gali sutrikti medžiagų apykaita kauluose; sumažėjusi PTH sekrecija dėl paratiroidinių liaukų funkcijos susilpnėjimo (įgimti defektai, Wilson ir kt. ligos); lėtinis inkstų nepakankamumas.

Kliniškai hipokalcemija pasireiškia nervų sistemos pažeidimo simptomais, smegenų veiklos pokyčiais, katarakta, elektrokardiogramoje matomais širdies kraujagyslių veiklos sutrikimais.

Vertinant hipokalcemiją svarbu žinoti kitų laboratorinių tyrimų rezultatus: albumino, magnio, parathormono, fosforo. Pvz., hipomagnemija (Mg trūkumas) sukelia hipokalcemiją – Mg būtinas parathormono sintezei.

Jonizuotą kalcį (Ca++) rekomenduojama nustatyti, kai randami bendro kalcio koncentracijos pokyčiai. Svarbu atsižvelgti į kraujo pH: mažėjant kraujo pH, jonizuoto kalcio kiekis didėja, o pH didėjant jonizuoto kalcio kiekis mažėja. Ca++ tyrimas vertingas nustatant fiziologiškai aktyvaus kalcio kiekį pacientams, kurių baltymų apykaita sutrikusi.