KALIS, NATRIS IR CHLORAS

Elektrolitai atlieka daug svarbių funkcijų: reguliuoja mūsų nervų, raumenų funkcijas, organizmo hidrataciją, kraujo pH (rūgščių ir šarmų pusiausvyrą), kraujo spaudimą ir atstato pažeistus audinius. Vieni iš svarbiausių yra: kalis, natris ir chloras.

Kalis (K)

Tai svarbiausias ląstelių katijonas. 70 kg sveriančio žmogaus organizme yra apie 130 g kalio. Ypač daug kalio yra raumenyse, todėl sergant įvairiomis širdies ligomis ar dėl įvairių ligų nykstant raumenims, mažėja ir kalio jonų koncentracija. Neląstelinėje terpėje yra maždaug 2% kalio, kuris tolygiai pasiskirsto tarp kraujo plazmos ir tarpląstelinio skysčio. Sveikas žmogaus organizmas turi išlaikyti pastovią kalio koncentraciją kraujo serume. Kalis užtikrina nervinių ir raumenų ląstelių normalų atsaką į išorinį dirgiklį, nervinių impulsų perdavimą. Neląstelinis kalis svarbus normaliai angliavandenių ir baltymų apykaitai.

Kalio jonų koncentracija kraujo serume (plazmoje) yra apie 4,5 mmol/l (rekomenduojama reikšmė – 3,5–5,3 mmol/l).

Didžioji kalio dalis iš organizmo pasišalina per inkstus su šlapimu, šiek tiek su išmatomis ir labai nedidelė dalis su prakaitu. Kuo daugiau kalio suvartojama, tuo daugiau šalinama su šlapimu. Ryškius kalio koncentracijos pokyčius kraujo serume sukelia veiksniai, nulemiantys ląstelinio kalio kiekio svyravimus.

Labai svarbus kalio ir vandenilio jonų tarpusavio ryšys (kraujo plazmos pH) – acidozės metu, kuomet didėjant vandenilio jonų koncentracijai, kalio jonai iš ląstelės šalinami, o metabolinės alkalozės metu – sulaikomi. Kalio patekimą į ląsteles skatina insulinas.

Kalio koncentracijos kraujo serume padidėjimas (hiperkalemija) virš rekomenduojamo dydžio – 5,3 mmol/l, yra sunki būklė, kurią sukelia sutrikusi elektrolitų pusiausvyra. Kalio koncentracija, viršijanti 7,0 mmol/l, yra pavojinga gyvybei – gali sustoti širdis.

Didelis kalio kiekis serume dažniausiai susijęs su inkstų nepakankamumu. Inkstai nesugeba pašalinti kalio pertekliaus, nusilpusta glomerulų filtracija. Kita hiperkalemijos priežastiis gali būti didelis audinių pažeidimas, sunkūs fiziniai pratimai, ūminis badas, organizmo acidozė, miokardo infarktas ir kt. (kalis didesniais kiekiais nei įprastai patenka iš ląstelių į tarpląstelinį skystį).

Hipokalemiją, kai kalio koncentracija kraujo serume sumažėja žemiau rekomenduojamo dydžio – 3,8 mmol/l, paprastai sukelia kalio netekimas per virškinamąjį traktą (vemiant ar viduriuojant) ir inkstus (sergant inkstų ligomis, vartojant diuretikus). Vemiant kalis tiesiogiai nepasišalina su skrandžio turiniu, bet esant tokiai patologijai, daugiau kalio pasišalina per inkstus. Nepakankamas kalio vartojimas retai sukelia kalio stoką tarpląstelinėje terpėje, tačiau ilgalaikis badavimas gali būti hipokalemijos priežastimi (suaugusiems per parą reikia 2–4 g kalio). Svarbiausi hipokalemijos požymiai yra susiję su nervų ir raumenų pažeidimu, dėl ko jaučiamas nuovargis, silpnumas, susilpnėja refleksai, atsiranda širdies aritmija.

Tiek ryškus kalio padidėjimas kraujo serume, tiek sumažėjimas gali būti pavojingi gyvybei: esant hiperkalemijai širdis gali sustoti diastolėje, o esant hipokalemijai – sistolėje.

Kalio tyrimas labai svarbus elektrolitų balansui įvertinti. Kalio tyrimą reguliariai turi atlikti vartojantys insuliną, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis, asmenys su inkstų nepakankamumu. Kalio koncentracija kraujo serume tiesiogiai neatspindi jo kiekio organizme. Tačiau esant normaliai rūgščių ir šarmų pusiausvyrai, hipokalemija rodo ir bendrojo kalio stoką. Per parą kalio kiekis serume svyruoja: mažiausia koncentracija būna apie 22 val., didžiausia – 8 val. ryte.

Natris (Na)

Natris (Na) yra svarbiausias neląstelinis elektrolitas (katijonas), reguliuojantis subalansuotą vandens apykaitą. Ketvirtadalis organizme esančio natrio įeina į audinių sudėtį, kita dalis yra neląsteliniame skystyje ir nuolat keičiasi. Vidutiniškai per parą natrio reikia 4–5 g (10–12 g NaCl). Sveikame organizme bendras natrio kiekis nesikeičia, net jei jo ir suvartojame mažiau 2 g ar daugiau 7 g per dieną.

Daugiausia Natrio pašalinama per inkstus, nedidelė dalis su išmatomis ir prakaitu. Kūdikių viduriavimas gali baigtis mirtimi dėl Natrio ir vandens netekimo.

Natris svarbus palaikant osmosinį slėgį, rūgščių ir šarmų pusiausvyrai (padaugėjus natrio ir sumažėjus kalio, terpės reakcija pakrypsta į šarminę), raumenų susitraukimams.

Stabilų Natrio kiekį organizme palaiko hormoniniai ir inkstų veiklos reguliavimo mechanizmai. Šiame procese dalyvauja reninas, angiotenzinas, aldosteronas, vazopresinas (antidiurezinis hormonas).

Kai Natrio koncentracija padidėja kraujo serume virš rekomenduojamo dyžio (148 nmol/l), stebima hipernatremija. Jos priežastimis gali būti:

organizmas negauna vandens (mažai geriant, ypač senyvo amžiaus žmonėms; komos būsenoje nejaučiant troškulio);
netekus daug vandens (prakaituojant; ilgai giliai kvėpuojant; sutrikus vandens reguliavimo mechanizmams, sergant necukriniu diabetu);
per daug suvartojus natrio (pvz., lašinant tirpalus, kurių Na koncentracija didesnė už fiziologinę);
organizmas neišskiria Na (Kono sindromas – sekretuojama per daug aldosterono, šis inkstų kanalėliuose sulaiko Na;
inkstų veiklos nepakankamumas;
Kušingo sindromas (gaminama per daug kortizolio, kuris pasižymi mineralkortikoidiniu aktyvumu).
Netekus skysčių ir padidėjus druskų kiekiui organizme išryškėja dehidratacijos sindromas, kyla veninis spaudimas, vystosi plaučių edema. Na koncentracijai kraujo serume sumažėjus žemiau rekomenduojamos ribos (134 mmol/l), išsivysto hiponatremija. Tai daug dažnesnė būklė, negu hipernatremija. Hiponatremija gali išsivystyti:

dėl vandens sulaikymo organizme:
taip gali įvykti, kai per daug geriama arba sulašinama į veną per daug skysčių;
įvairios klinikinės būklės (pneumonija, pilvo traumos, žarnyno ar plaučių vėžys), diuretikų vartojimas didina antidiurezinio hormono (vazopresino) sekreciją. Pastarasis sulaiko organizme vandenį;
hiponatremija su edema išsivysto esant širdies veikos nepakankamumui: širdis nepajėgia palaikyti pakankamos kraujo ir neląstelinio skysčio reguliacijos. Sumažėjęs efektyvus kraujo tūris padidina aldosterono ir antidiurezinio hormono sekreciją. Aldosteronas sulaiko organizme Na ir padidina neląstelinio skysčio tūrį. Antidiurezinis hormonas sulaiko organizme vandenį;
dėl Natrio praradimo. Taip gali būti, kai daug skysčių, o kartu ir natrio, netenkama užsitęsus vėmimui, viduriavimui ar pro fistules. Užsitęsus tokiai būklei sumažėjęs neląstelinio skysčio ir kraujo tūris skatina antidiurezinio hormono sekreciją;
hiponatremija dėl per mažo Na vartojimo yra labai reta būklė.

Natrio tyrimas padeda įvertinti elektrolitų-skysčių balansą. Vertinant biocheminį Na tyrimą būtina išsiaiškinti visus veiksnius, kurie galėjo sukelti elektrolitų apykaitos sutrikimus (ligos istoriją, simptomus ir požymius). Ne visose situacijose reikia išoriškai reguliuoti natrį: jei natrio kiekis kraujyje sumažėja dė to, kad kraujas fiziologiškai praskiedžiamas vandeniu, o serumo osmoliariškumas normalus, išorinė natrio korekcija dažniausiai nereikalinga (pvz., suvartojus pernelyg daug alkoholio). Tik gydytojas gali įvertinti būsenas, kuriose Na kiekį būtina koreguoti.

Chloras (Cl)

Chloras yra svarbiausias neląstelinis anijonas. Cl koncentracija dažniausiai kinta kartu su Natrio ir Kalio koncentracija. Chloridai yra svarbūs palaikant organizme vandens pasiskirstymą, osmosinį slėgį, anijonų ir katijonų pusiausvyrą.

Esant organizmo dehidratacijai (netekus vandens) Chloro kiekis kraujyje padidėja, o esant skysčių pertekliui, širdies, inkstų nepakankamumui, antinksčių patologijai, ilgai vemiant – sumažėja.