LIPIDOGRAMA

Lietuvoje sergamumas ir mirštamumas ŠKL yra vienas didžiausių Europoje - profilaktiškai atliekami lipidų apykaitos tyrimai, gali padėti užkirsti kelią šių ligų išsivystymui. 

Lipidai

Lipidai yra cheminių medžiagų grupė, kurių pagrindinė fizikocheminė savybė yra netirpumas vandenyje.

Lipidai pasižymi įvairiomis biologinėmis funkcijomis:

• Apsauginė;
• Energinė;
• Struktūrinė;
• Pernašos;
• Signalinė;
• Reguliacinė;

Trigliceridai:

Pagrindinė kaupiamoji bei energinė lipidų klasė žmogaus organizme;

Kaupiami riebaliniame audinyje, sunaudojami energiniams organizmo poreikiams, gali būti sintetinami iš angliavandenių bei baltymų.

Cholesterolis:

Pagrindinis struktūrinis lipidas žmogaus organizme;

Atsakingas už membranų takumą, steroidinių ir lytinių hormonų sintezės pirmtakas, tulžies rūgščių pirmtakas.

Lipidograma

Lipidogramą sudaro 4/5 tyrimai:

• Bendrojo cholesterolio koncentracijos įvertinimas;
• MTL CHOL koncentracijos įvertinimas;
• DTl CHOL koncentracijos įvertinimas;
• Ne DTL CHOL koncentracijos įvertinimas;
• Trigliceridų koncentracijos įvertinimas;

Nors šios medžiagos labai svarbios organizmo gyvybinėms funkcijoms, tačiau padidėjęs jų kiekis yra susijęs su širdies ir kraujagyslių ligomis.

Kasdien su maistu gaunama apie 90 g riebalų ir apie 700 mg cholesterolio. Riebalai virškinami plonojoje žarnoje, veikiant tulžies rūgštims. Susidariusius glicerolius ir riebalų rūgštis absorbuoja žarnyno gleivinės ląstelės, kuriose vėl vyksta trigliceridų resintezė. Po resintezės trigliceridai, cholesterolis, fosfolipidai ir apoliproteinai suformuoja dalelę, vadinamą chilomikronu, kurią 90% sudaro trigliceridai. Keliaudami iš limfos į kraują ir toliau į kepenis chilomikronai netenka trigliceridų. Chilomikronų apykaita labai greita, gyvavimo puslaikis yra trumpesnis nei 1 valanda. Po nakties badavimo kraujo plazmoje jų neturi būti. Todėl visus lipidų tyrimus reikia atlikti 8–12 val. nevalgius, 3 dienas nevartojus alkoholio.

Bendras Cholesterolis - pirmasis lipidų tyrimo etapas.

Cholesterolis (CHOL) yra riebaluose tirpus steroidinis alkoholis, randamas gyvūninės kilmės riebaluose, ir yra vienas pagrindinių kraujo plazmos lipoproteinų komponentų.

Suaugusio žmogaus organizme yra apie 150 g CHOL – ypač jo gausu smegenyse, kepenyse, inkstuose. CHOL yra visų ląstelių membranų komponentas, tulžies rūgščių, steroidinių (antinksčių, lytinių) hormonų, D3 vitamino pirmtakas. CHOL gauname su maistu, jį sintetina visos ląstelės, daugiausia kepenų. Apie 2/3 organizme esančio CHOL sudaro sintetintas CHOL.

Nors ši medžiaga yra labai svarbi ir būtina mūsų organizmui, tačiau jau seniai nustatytas ryšys tarp CHOL kiekio kraujyje ir širdies bei kraujagyslių ligų. Iš visų biocheminių žymenų bendrojo CHOL padaugėjimas kraujyje yra svarbiausias aterosklerozės rizikos veiksnys.

Kuo daugiau CHOL kraujyje, tuo didesnė tikimybė išsivystyti KŠL (koronarinei širdies ligai), o sumažėjus CHOL kiekiui 1%, miokardo infarkto tikimybė sumažėja 2%.

Rekomenduojama bendrojo CHOL reikšmė yra <5,2 mmol/l. Galimi sezoniniai CHOL kiekio svyravimai: žiemą ir rudenį gali padidėti, vasarą ir pavasarį – sumažėti. Jei bendrojo CHOL kiekis – 6,5–7,8 mmol/l – tai jau rodo didelę aterosklerozės riziką. Jeigu bendrojo CHOL reikšmės padidėjusios, toliau rekomenduojama atlikti kitų lipidų frakcijų – DTL, MTL ir TG tyrimus.

Nustačius bendro CHOL padidėjimą, dažniausiai randama ir padidėjusi mažo tankio lipoproteinų frakcija - MTL cholestrolis.

MTL cholesterolis  - „blogasis“ cholestrolis

MTL cholesterolis – „blogasis“ CHOL, vienas iš jautriausių rodiklių, lemiančių aterosklerozės riziką. Tai gausiausia žmogaus kraujo plazmos lipoproteinų klasė.

Pagrindinė MTL funkcija - CHOL pernešimas iš jo sintezės vietų kepenyse ir žarnų geivinėje į jo sunaudojimo ( kaupimo) vietas periferiniuose audiniuose. MTL neša apie 70% viso kraujo plazmoje esančio CHOL. Didžioji dalis MTL į ląstelę patenka tada, kai lipoproteino paviršiuje esantį baltymą apo B-100 atpažįsta specifiniai ląstelių paviršiaus receptoriai. Jeigu receptorių nėra arba jie nefunkcionalūs (pvz., sergant šeimine hipercholesterolemija), atpažinimas neįvyksta, CHOL nepatenka į ląstelę ir lieka cirkuliuoti kraujyje. Ląstelė, negaudama CHOL iš išorės, pradeda jį sintetinti ir sekretuoti pati – taip išsivysto hipercholesterolemija. Už šių receptorių atradimą ir ištyrimą mokslininkams M.Braunui ir J. Goldšteinui 1985 m. buvo paskirta Nobelio premija.

Padidėjęs MTL kartu ir CHOL kiekis kraujo plazmoje koreliuoja su padidėjusia aterosklerozės rizika. Todėl šie lipidai vadinami aterogeniniais.

Rekomenduojama MTL norma kraujo serume – <3,34 mmol/l.

DTL cholesterolis - „gerasis“ cholestrolis

Bendras CHOL gali būti padidėjęs „gerojo“ CHOL sąskaita. Tai geras požymis. Svarbiausias DTL vaidmuo - šalinti CHOL: paimti jį iš audinių ir pernešti į kepenis neleidžiant jam kauptis ant arterijų sienelių. Kepenyse atsipalaidavęs CHOL naudojamas tulžies rūgščių sintezei ar šalinamas su tulžimi. DTL perneša apie 25 % viso plazmos CHOL. Kuo daugiau didelio tankio lipoproteinų, tuo daugiau CHOL bus šalinama iš organizmo. Pagrindinis baltymas, transportuojantis CHOL, yra apoliproteinas A1. Jei šalinimo procesas sutrinka, tai besikaupiantis CHOL pradeda slopinti ląstelės procesus: sumažina dujų difuziją per membraną, fermentų ir receptorių aktyvumą, dėl to ląstelė sensta ir žūsta.

Epidemiologiniai tyrimai parodė atvirkštinį ryšį tarp DTL cholesterolio kiekio ir koronarinės širdies ligos (KŠL): asmenys, turintys mažesnį DTL CHOL kiekį, yra linkę dažniau sirgti KŠL. Moterų iki menopauzės DTL cholesterolio koncentracija yra didesnė, o KŠL rizika mažesnė nei vyrų. Po menopauzės, mažėjant DTL cholesterolio kiekiui, rizika sirgti KŠL padidėja. Tai patvirtina apsauginį DTL cholesterolio vaidmenį, grąžinant CHOL į kepenis.

Aterosklerozinių komplikacijų tikimybę apibūdina bendro cholesterolio/DTL cholesterolio santykis (rekomenduojama norma – 1,0–5,5). Kuo šis santykis didesnis – tuo KŠL rizika didesnė.

Turintiems padidėjusį bendrą cholesterolį svarbu nustatyti kraujyje trigliceridų (TG) kiekį.

Tai svarbu vertinant išeminės širdies ligos ir aterosklerozės riziką bei lipidų apykaitą. Asmenims, turintiems mažą DTL cholesterolį ir didelį TG kiekį, išeminės širdies ligos rizika daug didesnė, nei tiems, kurių kraujyje šių pokyčių nenustatoma.

Ne DTL cholesterolis

Ne DTL CHOL atspindi visų Apoliproteino B savo sudėtyje turinčių lipoproteinų cholesterolio koncentraciją.

Trigliceridai (Tg)

Trigliceridai yra lipidai, kurie paprastai vadinami riebalais. Riebaliniame audinyje TG sudaro 60-85% jų masės. Trigliceridas yra esteris, kurį sudaro glicerolis (glicerinas), susijungęs su trimis riebalų rūgštimis, kurios gali būti sočiosios ir nesočiosios. Laboratoriniu tyrimu nustatomas skirtingų trigliceridų mišinys. Žmogaus organizme vyrauja prisotintos palmitino ir oleino (omega-9) rūgštys. Polinesočiosios rūgštys – alfa-linoleno (omega-3) ir linolo (omega-6) žmogaus organizme nesintetinamos ir turi būti gaunamos su maistu.

Polinesočiosios riebalų rūgštys yra labai svarbios ir būtinos organizmui. Jos įeina į membranos fosfolipidų sudėtį; kai kurios yra biologiškai aktyvių medžiagų pirmtakai. Laisvosios riebalų rūgštys – pagrindinis energijos šaltinis raumenims ir širdžiai. Ramybės būklės griaučių raumenims jos teikia 50 % energijos. Taigi, TG yra pagrindinis riebalų rūgščių, o kartu ir energijos šaltinis organizme.

TG patenka su maistu arba sintetinami pačiame organizme (kepenyse, riebaliniame audinyje, plonosios žarnos gleivinėje, raumenyse). Su maistu patekusius TG virškinamajame trakte hidrolizuoja fermentai lipazės. Sintezės greitis priklauso nuo gautų su maistu riebalų rūgščių kiekio. Į kraują TG patenka chilomikronų pavidalu (lipoproteinas, pernešantis TG). Pasigaminusios riebalų rūgštys audiniuose sunaudojamos arba iš jų vėl sintetinami ir kaupiami TG.

Jei su maistu vartojama daug angliavandenių, tai dalis jų kepenyse paverčiama riebalų rūgštimis.

Nors riebalų rūgštys yra labai svarbios organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, tačiau per didelis TG kiekis kraujyje didina išeminės širdies ligos riziką. DTL cholesterolio kiekio sumažėjimas dažnai susijęs su TG kiekio padidėjimu. Tai svarbus veiksnys asmenims, turintiems mažą DTL cholesterolį, ypač sergantiems II tipo cukriniu diabetu. TG koncentracija kraujyje neturi viršyti 2,3 mmol/l. TG kiekiui padidėjus iki 11,0 mmol/l labai išauga pankreatito rizika. Moterų, vartojančių geriamuosius kontraceptikus, TG kiekis serume didesnis, negu nevartojančių.

Padidėjusi trigliceridų koncentracija siejama su:

• Kepenų „suriebėjimu“;
• Ūminiu pankreatitu;
• Didesne ŠKL rizika;
• Trigliceridų skaidymo sutrikimais;

 
Nors cholesterolis ir kiti lipidų rodikliai yra svarbūs klinikinėje praktikoje, tačiau juos vertinti reikia tik kaip rizikos veiksnius. Cholesterolio ir trigliceridų gali padidėti:

dėl genetinių lipidų apykaitos priežasčių: literatūros duomenimis, maždaug 1 žmogus iš 500 turi genų defektą, lemiantį šeiminę hipercholesterolemiją, kurios klinikoje vyrauja aterosklerozė ir jos komplikacijos;
sergant kai kuriomis ligomis – cukriniu diabetu, skydliaukės funkcijos nepakankamumu, nefroziniu sindromu, alkoholizmu, sistemine raudonąja vilklige, vartojant kontraceptinius vaistus.
Tačiau viena dažniausių lipidų padidėjimo priežasčių yra „vakarietiškas“ gyvenimo būdas, susijęs su nutukimu ir gausiu gyvūninių riebalų vartojimu.

Cholesterolio ir trigliceridų kiekiai turi būti nustatomi kiekvienam asmeniui, kuriam įtariama koronarinė širdies liga, miokardo infarktas ar periferinių kraujagyslių ligos.

Be to, lipidų tyrimai turi būti atliekami asmenims, kurių šeimos nariai sirgo minėtomis ligomis ir tiems, kurie turi kitų rizikos veiksnių. Po ūmaus miokardo infartko priepuolio, bendro cholesterolio, MTL ir DTL koncentracija kraujyje greitai mažėja, o TG ir gliukozės didėja. Norint įvertinti aterosklerozės vystymosi riziką, cholesterolį reikia nustatyti ne anksčiau kaip po 12 sav. nuo ūmaus epizodo pradžios.

Homocisteinas

Homocisteinas yra amino rūgštis, susidaranti iš metionino. Padidėjęs homocisteino kiekis yra širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys:

skatina cholesterolio sintezę kepenų ląstelėse ir trombų susidarymą arterijose,
pažeidžia lygiuosius raumenis, kaupia kolageną.
Nedidelis homocisteino pakilimas nustatomas maždaug 10 proc. gyventojų. Padidėjęs homocisteino kiekis (hiperhomocisteinemija) gali būti įgimtas dėl fermento trūkumo. Tokiems ligoniams vystosi ankstyvoji aterosklerozė, arterijų ir venų trombozės.

Homocisteino kiekis kyla trūkstant folio rūgšties, vitaminų B6 ir B12, esant inkstų nepakankamumui (homocisteinas metabolizuojamas inkstuose).