KALIS

Elektrolitai atlieka daug svarbių funkcijų: reguliuoja mūsų nervų, raumenų funkcijas, organizmo hidrataciją, kraujo pH (rūgščių ir šarmų pusiausvyrą), kraujo spaudimą ir atstato pažeistus audinius.

Vieni iš svarbiausių yra: kalis, natris ir chloras.

Kalis (K)

Tai svarbiausias ląstelių katijonas. 70 kg sveriančio žmogaus organizme yra apie 130 g kalio. Ypač daug kalio yra raumenyse, todėl sergant įvairiomis širdies ligomis ar dėl įvairių ligų nykstant raumenims, mažėja ir kalio jonų koncentracija. Neląstelinėje terpėje yra maždaug 2% kalio, kuris tolygiai pasiskirsto tarp kraujo plazmos ir tarpląstelinio skysčio. Sveikas žmogaus organizmas turi išlaikyti pastovią kalio koncentraciją kraujo serume. Kalis užtikrina nervinių ir raumenų ląstelių normalų atsaką į išorinį dirgiklį, nervinių impulsų perdavimą. Neląstelinis kalis svarbus normaliai angliavandenių ir baltymų apykaitai.

Kalio jonų koncentracija kraujo serume (plazmoje) yra apie 4,5 mmol/l (rekomenduojama reikšmė – 3,5–5,3 mmol/l).

Didžioji kalio dalis iš organizmo pasišalina per inkstus su šlapimu, šiek tiek su išmatomis ir labai nedidelė dalis su prakaitu. Kuo daugiau kalio suvartojama, tuo daugiau šalinama su šlapimu. Ryškius kalio koncentracijos pokyčius kraujo serume sukelia veiksniai, nulemiantys ląstelinio kalio kiekio svyravimus.

Labai svarbus kalio ir vandenilio jonų tarpusavio ryšys (kraujo plazmos pH) – acidozės metu, kuomet didėjant vandenilio jonų koncentracijai, kalio jonai iš ląstelės šalinami, o metabolinės alkalozės metu – sulaikomi. Kalio patekimą į ląsteles skatina insulinas.

Kalio koncentracijos kraujo serume padidėjimas (hiperkalemija) virš rekomenduojamo dydžio – 5,3 mmol/l, yra sunki būklė, kurią sukelia sutrikusi elektrolitų pusiausvyra. Kalio koncentracija, viršijanti 7,0 mmol/l, yra pavojinga gyvybei – gali sustoti širdis.

Didelis kalio kiekis serume dažniausiai susijęs su inkstų nepakankamumu. Inkstai nesugeba pašalinti kalio pertekliaus, nusilpusta glomerulų filtracija. Kita hiperkalemijos priežastiis gali būti didelis audinių pažeidimas, sunkūs fiziniai pratimai, ūminis badas, organizmo acidozė, miokardo infarktas ir kt. (kalis didesniais kiekiais nei įprastai patenka iš ląstelių į tarpląstelinį skystį).

Hipokalemiją, kai kalio koncentracija kraujo serume sumažėja žemiau rekomenduojamo dydžio – 3,8 mmol/l, paprastai sukelia kalio netekimas per virškinamąjį traktą (vemiant ar viduriuojant) ir inkstus (sergant inkstų ligomis, vartojant diuretikus). Vemiant kalis tiesiogiai nepasišalina su skrandžio turiniu, bet esant tokiai patologijai, daugiau kalio pasišalina per inkstus. Nepakankamas kalio vartojimas retai sukelia kalio stoką tarpląstelinėje terpėje, tačiau ilgalaikis badavimas gali būti hipokalemijos priežastimi (suaugusiems per parą reikia 2–4 g kalio). Svarbiausi hipokalemijos požymiai yra susiję su nervų ir raumenų pažeidimu, dėl ko jaučiamas nuovargis, silpnumas, susilpnėja refleksai, atsiranda širdies aritmija.

Tiek ryškus kalio padidėjimas kraujo serume, tiek sumažėjimas gali būti pavojingi gyvybei: esant hiperkalemijai širdis gali sustoti diastolėje, o esant hipokalemijai – sistolėje.

Kalio tyrimas labai svarbus elektrolitų balansui įvertinti. Kalio tyrimą reguliariai turi atlikti vartojantys insuliną, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis, asmenys su inkstų nepakankamumu. Kalio koncentracija kraujo serume tiesiogiai neatspindi jo kiekio organizme. Tačiau esant normaliai rūgščių ir šarmų pusiausvyrai, hipokalemija rodo ir bendrojo kalio stoką. Per parą kalio kiekis serume svyruoja: mažiausia koncentracija būna apie 22 val., didžiausia – 8 val. ryte.